Seniai, seniai, už devynių marių, aštuonių jūrų ir šešiolikos kalnų gyveno didis herojus, Žilvinu Valeika vadinamas - visokio grožio bei žavesio mylėtojas ir sergėtojas. Dieną naktį jis po pasaulį žvalgėsi, visokiausio grožio ieškojo, o kur tik jį užtikęs, jo atvaizdus į savo stebuklingą dėžę dėjo. Kad ir kiti tą grožį pamatyt galėtų, akurat kaip jis jį pamylėtų ir visur savo širdyje jo atvaizdus nešiotų.
O ypač daug grožio šis didis herojus moteryje regėjo. Ir, tenebūnie tai tiesmukai suprasta, kuo mažiau ta moteris apsirengusi buvo, tuo daugiau jam to grožio matėsi. Bet nebuvo šito Žilvino žvilgsnyje ir širdyje to vulgaraus ir niekingo supratimo apie moters nuogybę, taip stipriai naikinančio ir griaunančio žmoniją paskutiniaisiais laikais. Jo žvilgsnis vėrė giliau, jokios medžiaginės užtvaros negalėjo jo sulaikyti. Ir todėl matė jis tai, ko dažnai nepastebi ne tokios mylinčios ir besižavinčios akys - amžinąją gyvybės kibirkštį, Tiesos ir Gyvenimo trokštančią sielą ir be Kūrėjo prisilietimo merdinčią žmogaus dvasią.
Ir ką jo akys išvydo, į ką jis savo širdį ir sielą įdėjo, sau vienam šis didis herojus nepasilaikė, su kitais dalinosi. Kad ir kiti šio žūstančio pasaulio žmonės matytų, kad niekur nedingo Didysis Grožis, Neužgesinama Meilė, Brangi Tiesa, Tikroji Gyvybė ir Amžinoji Šviesa.Tiesiog pamatyt tai nelengva...
